"Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: "Kas tu esi?" Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: "Aš nesu Mesijas!" Jie ir vėl klausė: "Tai kas gi tu? Gal Elijas?" Jis atsakė: "Ne!" Tada jie tęsė: "Tai gal tu pranašas?" Jis atsakė: "Ne!" Tada jie tęsė: "Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?" Jis tarė: "Aš - tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas". Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: "Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?" (Jn 1, 19 - 25)
Taip "ir vėl klausė", ir "tęsė". Atėjo chebra atsakymo tokio, koks gražiai ir suprantamai atlieptų paruoštiems klausimams, o Jonas vis savo, kad štai jau ne už kalnų pats Viešpaties atėjimas. Man kalba apie tai, kad klausinėjantys niekaip nesitikėjo, kad kažkaip ims ir išsipildys Raštas prieš pat jų nosis. Tokia atpažinimo schema paruošta - kokio laukti, kada ateis, kaip tai atrodys, kurlink tai nuves. Tokio schematinio gelbėtojo laukta.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą