Jn. Pirmieji mokiniai

"O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: "Ko ieškote?" Jie atsakė: "Rabi (tai reiškia: "Mokytojau"), kur gyveni?" Jis tarė: "Ateikite ir pamatysite". Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą." (Jn 1, 38 - 39)

Taip viskas žmogiškai: atsigręžė - pamatė - paklausė. Čia užmezgamas pokalbis. Nei Jėzus nei užkalbintieji nedaugžodžiauja. Pastariesiems, matyt, kvapo ir įžūlumo pritrūko. O Jėzus tai, matyt, į tai žvelgė lyg į neišvengiamą, o kartu labai svarbų aniems žaidimą. Bet per tą susibendravimo žaidimą atsiskleidžia jo paprastumas - jam nesvetimas žmogiškas bendravimas. Juk galėjo subendrauti kažkaip ypatingai - dvasiškai, taip be žodžių, taip iš Dvasios. Bet prisiėmė aniems priimtiną būdą. Vadinasi, Jėzus nepiktnaudžiauja savo supratimu, neprimeta jo, prisitaiko prie klausiančio.

"Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos". O Natanaelis jam sako: "Iš kur mane pažįsti?" Jėzus atsakė: "Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave". Natanaelis sušuko: "Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!" (Jn 1, 47 - 49)

Pala pala, iš kur tu mane pažįsti? Gal kas iš mano giminės, ar kaimynų, ar bendruomeninkų, ar bendradarbių Tau apie mane papasakojo?
Ir čia iš koto verčiantis Jėzaus atsakymas: mačiau tave tavo maldoje, iš čia tave pažįstu. Natanaelis pažintas ne iš kitų žmonių pasakojimų apie jį, o iš savo susikaupusio proto ir širdies kreipimosi į Dievą. Jis sutiko jo širdies balso besiklausiusį ir girdėjusį. Ir jis negali nesušukti, nes atliepta į jį, pažintąjį. Neblogas sukrėtimas Natanaeliui!