Jėzus ir samarietė (Jn 4, 5 - 41)

Taip prisimenu mokytojo Nikodemo ir Jėzaus naktinio pašnekesio aprašą. Ši ištrauka man kažkuo panaši. Gal tuo, kad ir čia susitinkama bei kalbamasi.
Jėzus, koks dieviškas bebūtų, subendrauja su samariete, panašiai kaip ir su Nikodemu - labai paprastai ir žmogiškai: "Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: " Duok man gerti" (Jn 4, 7).
O moteris tai užsiparino: "Samarietė atsakė: " Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?" (Jn 4, 9). Tarsi sakytų - kaip tu, kuris iš tų "teisingesniųjų", "tikresniųjų" rūšies, "nusileidi iki mano lygio"?
Tiesa, ji nepasiunčia Jėzaus kuo toliau ir nepuola keiksnoti bei putotis, neužvožia ąsočiu per galvą, nepradeda keistai ūbauti ar strykčioti.
Samarietė elgiasi su Jėzumi kaip su atsitiktinai sutiktu pikto nelinkinčiu "teisiuoju". Bet čia ir kvepia šaltu korektišku rasizmu.
Bet jie abu yra tokie, kokie yra, ir jie priima vienas kitą būtent taip.
"Jėzus jai tarė: "Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ´Duok man gerti´, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!" (Jn 4, 10).
Mano galva, Jėzus kalba apie kvietimą suprasti, ką reiškia Priimti Kitą ir Koks Ypatingas Tavęs Prašantis bei tai, Kaip tai Atliepia Man Pačiam.

Samarietė, matyt, pagavusi Jėzaus minties esmę, užsidega susižinoti ir čia Jėzus įvardija jos geidžiamo supratimo kainą: "Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia"(Jn 4, 16). (primena Jėzaus įžvalgą Natanaelio maldos paslapties atžvilgiu: ""Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos". O Natanaelis jam sako: "Iš kur mane pažįsti?" Jėzus atsakė: "Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave". Natanaelis sušuko: "Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!" (Jn 1, 47 - 49)).
Tik moteris neatsako kaip Natanaelis: "Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!"(Jn 1, 49).
Samarietė ginasi puldama: "Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti" (Jn 4, 19 - 20). Tarsi sakydama - tu tikrai esi pranašas, bet gi tu esi pranašas tų, "teisiųjų", laikančių save aukštesniais ir menkinančių tai, kas mūsų tėvams buvo šventa. Samarietės mintis tokia tikrai rasistinė.
O Jėzus tarsi atsako: nei jūsų nei mūsų Dievo garbinimo vietos nėra reikšmingesnės viena prieš kitą, nors ir garbiname Jį kiek skirtingai. Ir Dievui jau ir dabar reikalingi dvasia ir tiesa Jį šlovinantieji (Jn 4, 21 - 24).
Kažkas atliepė samarietėje ir Jėzus tą patvirtina: "Moteris jam sako: "Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis - Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs". Jėzus jai taria: "Tai aš, kuris su tavimi kalbu!" (Jn 4, 25 - 26).
Ir šis "teisiųjų" pranašas kalbėjo su ja kaip su lygia sau, "nepastatė jos į vietą", nesididžiavo pasidalindamas Mintimi! Pokalbio ir atsakymų dvasia pagydė ją: , rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!" (Jn 4, 10).
Pagydė nuo minties, kad esi antrarūšiu savyje, bendruomenėje ir Dievo akivaizdoje, kad net "palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: "Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!" (Jn 4, 28) Ji negalėjo nebėgti ir neišsisakyti kaip kad negalėjo neateiti prie šulinio taip kasdieniškai įprastai.
Dėl atviro ir tiesaus pokalbio su žmogumi, kurį laikė atsitiktinai sutiktu pikto nelinkinčiu "teisiuoju", o kuris pakvietė suprasti, ką reiškia Priimti Kitą ir Koks Ypatingas Tavęs Prašantis bei tai, Kaip tai Atliepia Tau Pačiam.


***

Truputį pakreizėsiu - čia poetinis žvilgsnis į samarietės ir Jėzaus susitikimą. Šias eiles man perrašė Diana. Autorius lieka kol kas mums abiems nežinomu.

"Svetimasis"
Po tos valandos, po anos valandos, motin,
Kai mėlynoji gulbė pavasario rytą
Pro mūsų trobos langą praskrido
Taip žemai, kad jos sparnų galai lietė
Smilgeles, kurios pas mus ant stogo auga
Po tos valandos, po anos valandos, motin,
Yra manyje kažkas atsibudęs
Ko negaliu niekaip daugiau patildyt
Tu atmink dar tąsyk kieme
Buvo atklydęs svetimasis keleivis
Jis buvo pavargęs ir prašė atsigerti,
Ir tu dar liepei man tada, liepei nubėgti iki klėties
Ir atnešt mūsų naują rudą ąsotį,
Kurio šone buvo dvi žalios kregždės.
Aš kieme po alyvomis jį jam padaviau,
Bet staiga alyvos taip saldžiai pakvipo,
Taip stulbinančiai saldžiai,
Kad mano rankos pavargo ir pradėjo drebėti.
Jis keistai į mane pasižiūrėjo
Ir galėjau aš matyti jo akis
Ir akis,tokias jis turėjo,
Gali turėti tik jaunas pavargęs briedis,
Kurios eglių miško tamsos prisilieję,
Kurios yra regėję tik miško juodų vandenų...
Tada irgi jo ranka sudrebėjo
(Jis turbūt pernelyg pavargęs buvo kelyje)
Mums ąsotis nematant iškrito iš rankų -
Aš nežinau - iš mano, ar iš jo...
Ir sudužo prie mūsų abiejų kojų,
Ir vanduo išsiliejęs juodu upeliu
Po alyvos šakomis vingiais nutekėjo.
Jis akimirksniu sustojo
Ir dviem naktim mane nusižiūrėjo -
Su dviem tamsių miškų tamsiom naktim
Ir negėręs tada atsisveikino
Ir nuėjo bejėgiškais žingsniais...
Aš lyg būčiau lengvai apsvaigus
Ir mėlynais akių žiedais apiberta
Akimis jį tyliai palydėjau.
Tiktai beržyno pakrašty jis sykį pažvelgė atgal,
Kai geltonos šakos jam apie pečius apsivijo...
Man atrodo,aš daugiau ne tavo vaikas,
Aš nežinau, motin, kas aš tikrai esu.
Aš turbūt esu tyli tamsi upytė...


***

Labai įdomu atidžiau pažiūrėti į tai, kaip elgėsi iš miesto su maistu sugrįžę Jėzaus mokiniai: "Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuojasi su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: "Ko iš jos nori?" arba: "Apie ką su ja kalbi?" (Jn 4, 27). O pradėjus burtis prie Jėzaus svetimiems , siūlo atsitraukti nuo pastarųjų dėl užkandos; "Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: "Rabi, pasistiprink!" (Jn 4, 30 - 31). Kažkokia balalaika - taip sykį Jėzų sutikusi moteris bėga po pokalbio liudyti, o visur Jėzų sekiojantys mokiniai stebisi, slapukauja, įsiteikinėja! Vadinasi tai, kad būna šalia dar nieko nereiškia! Siūlo Jėzui užkąsti tuomet, kai šalia jo susirinko susijaudinę dėl moters žinios žmonės.
O Jėzus kietas - būdamas pavargęs: "Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą." (Jn 4, 6), alkanas, jis labiau vertino susirinkusių samariečių nei savo nuovargio ir alkio: "Mano maistas - vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą" (Jn 4, 34)
Ir štai prakalba apie susirinkusius dėl samarietės liudijimo per palyginimą: (Jn 4, 35 - 36) Ir aiškina ne kam kitam, bet savo mokiniams! Samarietei, mano galva, to aiškinti net nebūtų prireikę!
Po galais, galėjo Jėzus ir tiesiai šviesiai pasakyti: pažiūrėkit, štai chebra, ji klausosi ir pasiruošusi išklausyti bei priimti Žodį į širdį, bet ne - kalba palyginimais! O žodžiai: "Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą" (Jn 4, 38) man byloja apie tai, kas savo darbus atidėjusiems bei prie Jėzaus atskubėjusiems samariečiams įkvėpė tą Žodžio, Perkeitimo alkį, o tai gi įvyko neįsikišus esamiems Jėzaus sekėjams. Ir tai nebyloja naudai tų, kurie visa, tai kas vyksta anapus bažnyčios arba bendruomenės, laiko priešišku elementu.
O žodžiai: "Atėję samariečiai prašė jo pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų." (Jn 4, 40 - 41) man byloja apie tai, kad Jėzaus Žodžiui atliepiama patyrus tik per susitikimą su pačiu Jėzaus asmeniu. Kitaip tai būtų nevaisingos ir apsimestinės savo paties pastangos iš savęs pačio.
O koks samariečių dvasios alkis! Ir Jėzus atliepė jam!
Va tau ir pasauliečiai!