Išgydymas Betzatoje (Jn 5, 1 - 15)

"Jose gulėdavo daugybė ligonių - aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai sergant, Jėzus paklausė: "Ar norėtum pasveikti?" Ligonis atsakė: "Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane". Tad Jėzus tarė: "Kelkis, imk savo gultą ir eik!" Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti." (Jn 5, 3 - 8)

Šakės kokia Evangelijos ištrauka!
Taip ir šmėkšteli Santariškų, šv.Jokūbo, Antakalnio, Lazdynų ligoninių koridoriai, palatos. Kiekvienas ligonis čia viliasi pasveikti. Akyse ir veiduose rūpestis, susikaupimas. Žingsniuojama neskubant, valgoma nedaug, gulima per ilgai, viliamasi daug.
Matyt taip jautėsi ir tie akli, raiši, išsekę.
Ir Jėzų tai persmelkė.
Bet kaip ir dabar, apsupti tiek bendrabėdžių, didžiuma jų rūpinosi tik savimi: Ligonis atsakė: "Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane" (Jn 5, 7).
Vilties ir savigailos persunkta užkalbinto ligonio tiesa. Jėzus kreipėsi į pastarąjį be galo pasitikėdamas savo jėgomis. Juk nei šis nei tas pasitraukti nuo prakalbusio nepadarius visko, ką jo atžvilgiu gali padaryti.
Pasirodo, kad asmeninė pagalba ir pasveikimas kirtosi su taisyklėmis: "Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė Išgydytąjį: Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto". (Jn 5, 9 - 10) Kaip tai panašu į šiandieną - kur bepasisuksi, gausu taisyklių kaip tinkamai elgtis svečiuose, įstaigose, maldos namuose, darbovietėse, keliuose!
Jėzus sulaužo vieną iš jų, bet tokių chuliganų netruko nei tada nei dabar, tik Jėzus sulaužo vieną iš jų iš ir dėl Meilės: "Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jis daro, lygiai daro ir Sūnus. (Jn 5, 19). "Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs" (Jn 5, 21) ir tuo pačiu sulaužytosios vietoje paliudija kitą: "Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. (Jn 5, 24) Paliudija taisyklę visoms taisyklėms.O kokią galingą tiradą išvaro persekiotojų kaltinimų atžvilgiu! (Jn 5, 19 - 47). Jis liudija, o kartu tarsi pasiaiškina. Vietoj to, kad sumaltų tuos šmikius į miltus, Jėzus aiškinasi!
Manyje kažkas užverda, kai Jis taip daro. O čia Jėzus ir man pasiaiškina: "Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti." (Jn 5, 34). Vietoj to, kad užsivertų ar besigindamas pultų, Jėzus stengiasi kalbėti drąsiai, tiesiai, išsamiai.
(Manau, kad toks užsispyrėlis įkyruolis oratorius sukėlė dar didesnę neapykantą savo asmens atžvilgiu iš Jį kaltinusių).

(Jn 5, 19 + (21 - 23) + 26 + (30 - 32) + (36 - 38) + 43 + 45)
Tėvas, Tėvas, Tėvas... Kaip atrama Jėzui visame kame. Ir žvilgsnyje į kitą: Jis ieško savo Tėvo meilės pėdsakų Jį kaltinančiuose ir prakalba apie vidinę sieną: "Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote" (Jn 5, 44). Kalba apie tai, kaip meilėje svarbu tikėti.