“Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais” (Jn 6,3). Taip šmėkštelėjo, kad Jėzui jau ne pirmąsyk taip tenka būti pavargusiu (plg. Jn 4,6). Ir ne pirmą kartą vertina aplink Jį susirinkusius labiau nei savo nuovargį ar alkį.( Jn 6,5; plg., Jn 4,30 – 34).
Ir jau ne pirmąkart, būdamas “ties riba”, bičiuliškai priima sutiktuosius: patarnauja stebuklais (vestuvėse Kanoje paverčia vandenį vynu (Jn 2,2 – 11), anapus Galilėjos padaugina duonos (Jn 6,5 – 14)), šnekasi (diskutuoja su Nikodemu per naktį (Jn 3,1 – 21), aštriai ir širdingai kalbasi su samariete (Jn 4, 7 – 26)), gydo (pagydo valdininko sūnų (Jn 4,46 – 53) ir sunkų ligonį (Jn 5,1 – 14)).
“Ties riba” tai - ties blaivumo (na nelabai tikiu, kad Jėzus truputį neįkalė vestuvių vyno), ties nuovargio, ties nemigos, ties pasmerkimo (kaip užsiparino žydai dėl šabo nepaisymo) ribomis.
Andriejus, matyt susibičiuliavęs su kartu keliavusiu berniuku, pasiūlo to paties berniuko sutikimu turimos ilgai kelionei taupytos duonos; pasiūlo tiek, kiek išgalėjo (Jn 6,8 – 9).
O čia Jėzus jau savo stichijoj (Jn 6,10 – 12).
Ir ne pirmąsyk Jam tenka trauktis nuo susižavėjusiųjų Jo daromais stebuklais. ((Jn 6,15) ir (Jn 2,23 – 25)).
Jam esmė buvo ne stebukluose, o tame, kad Jis darė viską, ką galėjo iš dėmesio šalia esančiam ir stokojančiam. Darė tai iš Meilės ir dėl Meilės dvasios.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
1 komentaras:
Mėgstate fantastikas ar šiaip pasakų fanas?
Rašyti komentarą