Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn, 2 23 - 25)
Mano galvoje šmėkštelėjo seno animacinio filmuko apie begemotą, bijančio skiepų, pagrindinis herojus - begemotas. O tiksliau, kaip jis džiaugsmingai strikinėja iš palengvėjimo, kad taip gražiai nusimuilino nuo skiepų, bet vis gi sutiktiems žvėreliams taip užtikrintai skelbdamas, kad visa buvo: "Bac ir viskas!". O juk kiti jo klausę herojai net neįtardami klastos, patikėdavo, atsidusdavo ir kulniuodavo link "bac ir viskas!".Man tai panašu į tuos daugelį per tas Velykų šventes įtikėjusius Jėzų: strikinėjančius, diskutuojančius prie alaus bičiulių ratelyje apie nuostabius regėtus ženklus, o po to taip jau su bendradarbiais trumpomis parūkymo akimirkomis, gal, ir jau grįžus prie darbų, su kaimynu ant suoliuko prie namų. Skelbta žinia priimta taip matyt, kaip visai dar neseniai Lietuvos vyrų krepšinio iškovotas auksas Europos čempionate: paglostė savimeilę, radosi apie ką šmaikščiai paplepėti, smagiai nuteikė keliems vakarams. Bet taip matyt ir paliko gražiu prisiminimu. O Jėzų nekabliavo toks persikeitimas ir viskas. Maža jo. Dėl to ir nepasikliovė ta laikina euforija. Žinojo, kad taip drumsčiasi tik vandens paviršius, o ne jo gelmės.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
1 komentaras:
Jo teisingas pastebėjimas, vis dėlto raktinės frazės yra šios
"daugelis įtikėjo jo vardą" - įtikėjo kaip Dievu. Negi mai, kad tai toks lengvas įsitikinimas, upač žydams?
"Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje" - deja, tenka konstatuoti, kad reikalai nepasikeitė ir dabar, o kalbant asmeniskai - tai ir dabar Jėzus zino, kas yra mūsų viduje, ši vieta puikiai patvirtina.
Rašyti komentarą