Jėzus kalba apie gyvybės duoną (Jn 6,22 – 66)

Oi kaip knietėjo žmogeliams susitikti su Kristumi dėl jo daromų ženklų! (Jn 6,24 – 25). Jėzus mato tai ir tiesiai šviesiai pasako jiems apie tai, “apnuogina jų motyvą”ir tuo pačiu pasiūlo naują.(Jn 6,26 – 27). Žmogeliukams nedašyla, atskaitos tašku jiems vis vaidenasi didingi poelgiai ir ženklai. “Jie dar klausė: “Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus”.(Jn 6,30).Jėzus aiškina toliau, kad štai ne Dievo įkvėptas žmogus, o Dievas yra pirmuoju ir tikruoju gyvybės įkvėpėju. (Jn 6,32 – 33). Bandau įsivaizduoti susirinkusiuosius, ėmusius maldauti Jėzaus gyvybę teikiamos gyvenimo duonos (Jn 6,34): prašo taip impulsyviai, godžiai, tikėdamiesi greito ir galutinio receptuko.
Jėzaus žodžius (Jn 6,35 – 40) bandau sau interpretuoti taip:
“Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.”(Jn 6,35) (mano pastabėlė: Aš esu tas Kitas, ypatingasis Kitas; kas atsigręžia į Mane, bus gyvas tuo).
“Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote, ir netikite.” (Jn 6,36) (mano pastabėlė: vis gi nesu jums, nors ir esu jūsų tarpe, tas, į kurį jūs atsigręžėte).
“Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu,” (Jn 6,37) (m.p: kiekvienas, su kuriuo aš susitinku, yra taip pat tas Kitoks; šios minties suvienyti, mes būsim viena chebra).
“nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.” (Jn 6,38) (m.p: tai, kuo gyvenu ir kuo dalinuosi, nepriklauso man, o tam, kas sukūrė ir nukreipė mane)
“O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną,” (Jn 6,39) (m.p: tas, kas sukūrė ir nukreipė mane, reiklus man mano atsigręžime į Kitą: ne tik jo neapleisti, bet suteikti gyvenimą būnant su juo iki galo)
“Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.”(Jn 6,40) (Tai mane sukūrusio ir nukreipusio nuopelnas suteikti į Kitą, į ypatingą Kitą atsigręžusiam tikrą gyvenimą; tai neįvyks be mano žinios)

O čia va įsikiša burbuliuojantys ir marmaliuojantys žydai: “Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: “Aš duona, nužengusi iš dangaus”. Jie sakė: “Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?” (Jn 6,41 – 42). Jų galvose tarsi sukasi: “kietuolis mat atsirado! Ką jis čia iš savęs stato? Ko jis čia šoka aukščiau savo bambos? Patylėtų geriau”Jėzus atkerta tokiam lochiškam parinimui, o po to tarsi antrąsyk pakartoja jau išsakytas mintis (Jn 6,43 – 51):“Jėzus jiems atsakė: “Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia: ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.” (Jn 6,43 – 44) (mano pastabėlė: į Kitą, į ypatingą Kitą atsigręžiama neatsitiktinai ir atsigręžęs nebus apleistas)

“Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo; iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.” (Jn 6,45 – 47) (m.p: išgirdęs ir pasimokęs “mato” tikėdamas, bet nebūtinai pamato Dievą)

Jėzus eina vandeniu (Jn 6,16 – 21)

Kietu, mano galva, buvo Jėzaus atėjimas pas apaštalus, plūduriuojančius sutemus taip banguojančiame ežere (Jn 6,16 – 20). Pamatę vandeniu ateinantį Jėzų, apaštalai, tikriausiai taip vos ir neišgriuvo iš valties. Ir čia Jėzus yra dėmesingas šalia esančiam (Jn 6, 20). Užtat kelio danga neturėjo Jam jokios ypatingos reikšmės; ką darysi, kad tokia jau pasitaikė! (Jn 6, 19).