Neformalus sau ir kitiems

Jėzus kalba apie gyvybės duoną (Jn 6,22 – 66)

2005-03-03T19:18:00.000+02:00

Oi kaip knietėjo žmogeliams susitikti su Kristumi dėl jo daromų ženklų! (Jn 6,24 – 25). Jėzus mato tai ir tiesiai šviesiai pasako jiems apie tai, “apnuogina jų motyvą”ir tuo pačiu pasiūlo naują.(Jn 6,26 – 27). Žmogeliukams nedašyla, atskaitos tašku jiems vis vaidenasi didingi poelgiai ir ženklai. “Jie dar klausė: “Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus”.(Jn 6,30).Jėzus aiškina toliau, kad štai ne Dievo įkvėptas žmogus, o Dievas yra pirmuoju ir tikruoju gyvybės įkvėpėju. (Jn 6,32 – 33). Bandau įsivaizduoti susirinkusiuosius, ėmusius maldauti Jėzaus gyvybę teikiamos gyvenimo duonos (Jn 6,34): prašo taip impulsyviai, godžiai, tikėdamiesi greito ir galutinio receptuko.
Jėzaus žodžius (Jn 6,35 – 40) bandau sau interpretuoti taip:
“Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.”(Jn 6,35) (mano pastabėlė: Aš esu tas Kitas, ypatingasis Kitas; kas atsigręžia į Mane, bus gyvas tuo).
“Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote, ir netikite.” (Jn 6,36) (mano pastabėlė: vis gi nesu jums, nors ir esu jūsų tarpe, tas, į kurį jūs atsigręžėte).
“Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu,” (Jn 6,37) (m.p: kiekvienas, su kuriuo aš susitinku, yra taip pat tas Kitoks; šios minties suvienyti, mes būsim viena chebra).
“nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.” (Jn 6,38) (m.p: tai, kuo gyvenu ir kuo dalinuosi, nepriklauso man, o tam, kas sukūrė ir nukreipė mane)
“O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną,” (Jn 6,39) (m.p: tas, kas sukūrė ir nukreipė mane, reiklus man mano atsigręžime į Kitą: ne tik jo neapleisti, bet suteikti gyvenimą būnant su juo iki galo)
“Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.”(Jn 6,40) (Tai mane sukūrusio ir nukreipusio nuopelnas suteikti į Kitą, į ypatingą Kitą atsigręžusiam tikrą gyvenimą; tai neįvyks be mano žinios)

O čia va įsikiša burbuliuojantys ir marmaliuojantys žydai: “Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: “Aš duona, nužengusi iš dangaus”. Jie sakė: “Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?” (Jn 6,41 – 42). Jų galvose tarsi sukasi: “kietuolis mat atsirado! Ką jis čia iš savęs stato? Ko jis čia šoka aukščiau savo bambos? Patylėtų geriau”Jėzus atkerta tokiam lochiškam parinimui, o po to tarsi antrąsyk pakartoja jau išsakytas mintis (Jn 6,43 – 51):“Jėzus jiems atsakė: “Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia: ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.” (Jn 6,43 – 44) (mano pastabėlė: į Kitą, į ypatingą Kitą atsigręžiama neatsitiktinai ir atsigręžęs nebus apleistas)

“Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo; iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.” (Jn 6,45 – 47) (m.p: išgirdęs ir pasimokęs “mato” tikėdamas, bet nebūtinai pamato Dievą)

Jėzus eina vandeniu (Jn 6,16 – 21)

2005-03-01T19:42:00.000+02:00

Kietu, mano galva, buvo Jėzaus atėjimas pas apaštalus, plūduriuojančius sutemus taip banguojančiame ežere (Jn 6,16 – 20). Pamatę vandeniu ateinantį Jėzų, apaštalai, tikriausiai taip vos ir neišgriuvo iš valties. Ir čia Jėzus yra dėmesingas šalia esančiam (Jn 6, 20). Užtat kelio danga neturėjo Jam jokios ypatingos reikšmės; ką darysi, kad tokia jau pasitaikė! (Jn 6, 19).

Duonos padauginimas (Jn 6,1 – 15)

2005-02-28T16:54:00.000+02:00

“Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais” (Jn 6,3). Taip šmėkštelėjo, kad Jėzui jau ne pirmąsyk taip tenka būti pavargusiu (plg. Jn 4,6). Ir ne pirmą kartą vertina aplink Jį susirinkusius labiau nei savo nuovargį ar alkį.( Jn 6,5; plg., Jn 4,30 – 34).

Ir jau ne pirmąkart, būdamas “ties riba”, bičiuliškai priima sutiktuosius: patarnauja stebuklais (vestuvėse Kanoje paverčia vandenį vynu (Jn 2,2 – 11), anapus Galilėjos padaugina duonos (Jn 6,5 – 14)), šnekasi (diskutuoja su Nikodemu per naktį (Jn 3,1 – 21), aštriai ir širdingai kalbasi su samariete (Jn 4, 7 – 26)), gydo (pagydo valdininko sūnų (Jn 4,46 – 53) ir sunkų ligonį (Jn 5,1 – 14)).

“Ties riba” tai - ties blaivumo (na nelabai tikiu, kad Jėzus truputį neįkalė vestuvių vyno), ties nuovargio, ties nemigos, ties pasmerkimo (kaip užsiparino žydai dėl šabo nepaisymo) ribomis.

Andriejus, matyt susibičiuliavęs su kartu keliavusiu berniuku, pasiūlo to paties berniuko sutikimu turimos ilgai kelionei taupytos duonos; pasiūlo tiek, kiek išgalėjo (Jn 6,8 – 9).

O čia Jėzus jau savo stichijoj (Jn 6,10 – 12).

Ir ne pirmąsyk Jam tenka trauktis nuo susižavėjusiųjų Jo daromais stebuklais. ((Jn 6,15) ir (Jn 2,23 – 25)).

Jam esmė buvo ne stebukluose, o tame, kad Jis darė viską, ką galėjo iš dėmesio šalia esančiam ir stokojančiam. Darė tai iš Meilės ir dėl Meilės dvasios.

Išgydymas Betzatoje (Jn 5, 1 - 15)

2005-02-25T12:19:00.000+02:00

"Jose gulėdavo daugybė ligonių - aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai sergant, Jėzus paklausė: "Ar norėtum pasveikti?" Ligonis atsakė: "Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane". Tad Jėzus tarė: "Kelkis, imk savo gultą ir eik!" Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti." (Jn 5, 3 - 8)

Šakės kokia Evangelijos ištrauka!
Taip ir šmėkšteli Santariškų, šv.Jokūbo, Antakalnio, Lazdynų ligoninių koridoriai, palatos. Kiekvienas ligonis čia viliasi pasveikti. Akyse ir veiduose rūpestis, susikaupimas. Žingsniuojama neskubant, valgoma nedaug, gulima per ilgai, viliamasi daug.
Matyt taip jautėsi ir tie akli, raiši, išsekę.
Ir Jėzų tai persmelkė.
Bet kaip ir dabar, apsupti tiek bendrabėdžių, didžiuma jų rūpinosi tik savimi: Ligonis atsakė: "Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane" (Jn 5, 7).
Vilties ir savigailos persunkta užkalbinto ligonio tiesa. Jėzus kreipėsi į pastarąjį be galo pasitikėdamas savo jėgomis. Juk nei šis nei tas pasitraukti nuo prakalbusio nepadarius visko, ką jo atžvilgiu gali padaryti.
Pasirodo, kad asmeninė pagalba ir pasveikimas kirtosi su taisyklėmis: "Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė Išgydytąjį: Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto". (Jn 5, 9 - 10) Kaip tai panašu į šiandieną - kur bepasisuksi, gausu taisyklių kaip tinkamai elgtis svečiuose, įstaigose, maldos namuose, darbovietėse, keliuose!
Jėzus sulaužo vieną iš jų, bet tokių chuliganų netruko nei tada nei dabar, tik Jėzus sulaužo vieną iš jų iš ir dėl Meilės: "Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jis daro, lygiai daro ir Sūnus. (Jn 5, 19). "Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs" (Jn 5, 21) ir tuo pačiu sulaužytosios vietoje paliudija kitą: "Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. (Jn 5, 24) Paliudija taisyklę visoms taisyklėms.O kokią galingą tiradą išvaro persekiotojų kaltinimų atžvilgiu! (Jn 5, 19 - 47). Jis liudija, o kartu tarsi pasiaiškina. Vietoj to, kad sumaltų tuos šmikius į miltus, Jėzus aiškinasi!
Manyje kažkas užverda, kai Jis taip daro. O čia Jėzus ir man pasiaiškina: "Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti." (Jn 5, 34). Vietoj to, kad užsivertų ar besigindamas pultų, Jėzus stengiasi kalbėti drąsiai, tiesiai, išsamiai.
(Manau, kad toks užsispyrėlis įkyruolis oratorius sukėlė dar didesnę neapykantą savo asmens atžvilgiu iš Jį kaltinusių).

(Jn 5, 19 + (21 - 23) + 26 + (30 - 32) + (36 - 38) + 43 + 45)
Tėvas, Tėvas, Tėvas... Kaip atrama Jėzui visame kame. Ir žvilgsnyje į kitą: Jis ieško savo Tėvo meilės pėdsakų Jį kaltinančiuose ir prakalba apie vidinę sieną: "Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote" (Jn 5, 44). Kalba apie tai, kaip meilėje svarbu tikėti.

Jėzus ir samarietė (Jn 4, 5 - 41)

2005-02-24T12:45:00.000+02:00

Taip prisimenu mokytojo Nikodemo ir Jėzaus naktinio pašnekesio aprašą. Ši ištrauka man kažkuo panaši. Gal tuo, kad ir čia susitinkama bei kalbamasi.
Jėzus, koks dieviškas bebūtų, subendrauja su samariete, panašiai kaip ir su Nikodemu - labai paprastai ir žmogiškai: "Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: " Duok man gerti" (Jn 4, 7).
O moteris tai užsiparino: "Samarietė atsakė: " Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?" (Jn 4, 9). Tarsi sakytų - kaip tu, kuris iš tų "teisingesniųjų", "tikresniųjų" rūšies, "nusileidi iki mano lygio"?
Tiesa, ji nepasiunčia Jėzaus kuo toliau ir nepuola keiksnoti bei putotis, neužvožia ąsočiu per galvą, nepradeda keistai ūbauti ar strykčioti.
Samarietė elgiasi su Jėzumi kaip su atsitiktinai sutiktu pikto nelinkinčiu "teisiuoju". Bet čia ir kvepia šaltu korektišku rasizmu.
Bet jie abu yra tokie, kokie yra, ir jie priima vienas kitą būtent taip.
"Jėzus jai tarė: "Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ´Duok man gerti´, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!" (Jn 4, 10).
Mano galva, Jėzus kalba apie kvietimą suprasti, ką reiškia Priimti Kitą ir Koks Ypatingas Tavęs Prašantis bei tai, Kaip tai Atliepia Man Pačiam.

Samarietė, matyt, pagavusi Jėzaus minties esmę, užsidega susižinoti ir čia Jėzus įvardija jos geidžiamo supratimo kainą: "Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia"(Jn 4, 16). (primena Jėzaus įžvalgą Natanaelio maldos paslapties atžvilgiu: ""Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos". O Natanaelis jam sako: "Iš kur mane pažįsti?" Jėzus atsakė: "Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave". Natanaelis sušuko: "Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!" (Jn 1, 47 - 49)).
Tik moteris neatsako kaip Natanaelis: "Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!"(Jn 1, 49).
Samarietė ginasi puldama: "Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti" (Jn 4, 19 - 20). Tarsi sakydama - tu tikrai esi pranašas, bet gi tu esi pranašas tų, "teisiųjų", laikančių save aukštesniais ir menkinančių tai, kas mūsų tėvams buvo šventa. Samarietės mintis tokia tikrai rasistinė.
O Jėzus tarsi atsako: nei jūsų nei mūsų Dievo garbinimo vietos nėra reikšmingesnės viena prieš kitą, nors ir garbiname Jį kiek skirtingai. Ir Dievui jau ir dabar reikalingi dvasia ir tiesa Jį šlovinantieji (Jn 4, 21 - 24).
Kažkas atliepė samarietėje ir Jėzus tą patvirtina: "Moteris jam sako: "Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis - Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs". Jėzus jai taria: "Tai aš, kuris su tavimi kalbu!" (Jn 4, 25 - 26).
Ir šis "teisiųjų" pranašas kalbėjo su ja kaip su lygia sau, "nepastatė jos į vietą", nesididžiavo pasidalindamas Mintimi! Pokalbio ir atsakymų dvasia pagydė ją: , rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!" (Jn 4, 10).
Pagydė nuo minties, kad esi antrarūšiu savyje, bendruomenėje ir Dievo akivaizdoje, kad net "palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: "Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!" (Jn 4, 28) Ji negalėjo nebėgti ir neišsisakyti kaip kad negalėjo neateiti prie šulinio taip kasdieniškai įprastai.
Dėl atviro ir tiesaus pokalbio su žmogumi, kurį laikė atsitiktinai sutiktu pikto nelinkinčiu "teisiuoju", o kuris pakvietė suprasti, ką reiškia Priimti Kitą ir Koks Ypatingas Tavęs Prašantis bei tai, Kaip tai Atliepia Tau Pačiam.

***

Truputį pakreizėsiu - čia poetinis žvilgsnis į samarietės ir Jėzaus susitikimą. Šias eiles man perrašė Diana. Autorius lieka kol kas mums abiems nežinomu.

"Svetimasis"
Po tos valandos, po anos valandos, motin,
Kai mėlynoji gulbė pavasario rytą
Pro mūsų trobos langą praskrido
Taip žemai, kad jos sparnų galai lietė
Smilgeles, kurios pas mus ant stogo auga
Po tos valandos, po anos valandos, motin,
Yra manyje kažkas atsibudęs
Ko negaliu niekaip daugiau patildyt
Tu atmink dar tąsyk kieme
Buvo atklydęs svetimasis keleivis
Jis buvo pavargęs ir prašė atsigerti,
Ir tu dar liepei man tada, liepei nubėgti iki klėties
Ir atnešt mūsų naują rudą ąsotį,
Kurio šone buvo dvi žalios kregždės.
Aš kieme po alyvomis jį jam padaviau,
Bet staiga alyvos taip saldžiai pakvipo,
Taip stulbinančiai saldžiai,
Kad mano rankos pavargo ir pradėjo drebėti.
Jis keistai į mane pasižiūrėjo
Ir galėjau aš matyti jo akis
Ir akis,tokias jis turėjo,
Gali turėti tik jaunas pavargęs briedis,
Kurios eglių miško tamsos prisilieję,
Kurios yra regėję tik miško juodų vandenų...
Tada irgi jo ranka sudrebėjo
(Jis turbūt pernelyg pavargęs buvo kelyje)
Mums ąsotis nematant iškrito iš rankų -
Aš nežinau - iš mano, ar iš jo...
Ir sudužo prie mūsų abiejų kojų,
Ir vanduo išsiliejęs juodu upeliu
Po alyvos šakomis vingiais nutekėjo.
Jis akimirksniu sustojo
Ir dviem naktim mane nusižiūrėjo -
Su dviem tamsių miškų tamsiom naktim
Ir negėręs tada atsisveikino
Ir nuėjo bejėgiškais žingsniais...
Aš lyg būčiau lengvai apsvaigus
Ir mėlynais akių žiedais apiberta
Akimis jį tyliai palydėjau.
Tiktai beržyno pakrašty jis sykį pažvelgė atgal,
Kai geltonos šakos jam apie pečius apsivijo...
Man atrodo,aš daugiau ne tavo vaikas,
Aš nežinau, motin, kas aš tikrai esu.
Aš turbūt esu tyli tamsi upytė...

***

Labai įdomu atidžiau pažiūrėti į tai, kaip elgėsi iš miesto su maistu sugrįžę Jėzaus mokiniai: "Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuojasi su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: "Ko iš jos nori?" arba: "Apie ką su ja kalbi?" (Jn 4, 27). O pradėjus burtis prie Jėzaus svetimiems , siūlo atsitraukti nuo pastarųjų dėl užkandos; "Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: "Rabi, pasistiprink!" (Jn 4, 30 - 31). Kažkokia balalaika - taip sykį Jėzų sutikusi moteris bėga po pokalbio liudyti, o visur Jėzų sekiojantys mokiniai stebisi, slapukauja, įsiteikinėja! Vadinasi tai, kad būna šalia dar nieko nereiškia! Siūlo Jėzui užkąsti tuomet, kai šalia jo susirinko susijaudinę dėl moters žinios žmonės.
O Jėzus kietas - būdamas pavargęs: "Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą." (Jn 4, 6), alkanas, jis labiau vertino susirinkusių samariečių nei savo nuovargio ir alkio: "Mano maistas - vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą" (Jn 4, 34)
Ir štai prakalba apie susirinkusius dėl samarietės liudijimo per palyginimą: (Jn 4, 35 - 36) Ir aiškina ne kam kitam, bet savo mokiniams! Samarietei, mano galva, to aiškinti net nebūtų prireikę!
Po galais, galėjo Jėzus ir tiesiai šviesiai pasakyti: pažiūrėkit, štai chebra, ji klausosi ir pasiruošusi išklausyti bei priimti Žodį į širdį, bet ne - kalba palyginimais! O žodžiai: "Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą" (Jn 4, 38) man byloja apie tai, kas savo darbus atidėjusiems bei prie Jėzaus atskubėjusiems samariečiams įkvėpė tą Žodžio, Perkeitimo alkį, o tai gi įvyko neįsikišus esamiems Jėzaus sekėjams. Ir tai nebyloja naudai tų, kurie visa, tai kas vyksta anapus bažnyčios arba bendruomenės, laiko priešišku elementu.
O žodžiai: "Atėję samariečiai prašė jo pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų." (Jn 4, 40 - 41) man byloja apie tai, kad Jėzaus Žodžiui atliepiama patyrus tik per susitikimą su pačiu Jėzaus asmeniu. Kitaip tai būtų nevaisingos ir apsimestinės savo paties pastangos iš savęs pačio.
O koks samariečių dvasios alkis! Ir Jėzus atliepė jam!
Va tau ir pasauliečiai!

Paskutinis Jono Krikštytojo liudijimas ( Jn 3, 22 - 36)

2005-02-23T15:42:00.000+02:00

Daba man dingtelėjo, kad Jonas ne tik drąsus, bet ir truputį pašėlęs vaikis. Jis atsidavęs tam, kas jį įkvepia, taip, lyg negalėtų jau elgtis kitaip. Jame yra nepaprastai gyvas sekimas įkvėpimu. "Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siustas būti jo pirmtaku." (Jn 3, 28)
Jonas ir Jėzus liudija toje pačioje dvasioje (Jn 3, 31 - 36) (plg. Jon 3, 12 - 21). Tą, mano galva, atspindi ir Jono žodžiai: "Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiausi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta." (Jn 3, 29). Jono širdis dega liudijimu ir supratimu, kad "Jam skirta augti, o man mažėti"( Jn 3, 30). Fantastiškas vaikis! Atsiduoda pašaukimui, o tampa vis mažesniu ir mažesniu prieš Liudijamąjį!
Savęs užklausiu, o ką ir kaip liudiju aš. Jono Krikštytojo pavyzdys yra labai vietoj.

Jėzus ir Nikodemas (Jn 3, 1 - 21)

2005-02-22T22:43:00.000+02:00

Apie pokalbį.

Atėjęs Nikodemas prisipažįsta įžvelgiąs Jėzuje mokytoją nuo Dievo. Jis ateina, kad užklaustų ir išklausytų pašnekovo, pasiaiškintų ar teisingai suprato, ką išdėstė Jėzus.
Tai dviejų galvotų bachūrų susitikimas. Jėzus, nors ir žinodamas daugiau, neskubina ir nespaudžia, nekonstatuoja Nikodemo neišmanymo, bet kartu neslapukauja ir nepataikauja. Mane žavi, kad jie kalbasi, o ne aiškinasi, tikslinasi, teisinasi, vertina vienas kitą. Jėzus ir vėl dėsto savo įžvalgas lyg būtų įsimylėjęs - jo kalba yra kupina gyvumo, polėkio, atvirumo. Ir tai juk nakties metas!

Apie Nikodemą.

Štai Nikodemas. Svarsto, kantriai bando ir vienaip ir kitaip sudėlioti mintis, suprasti Jėzaus dėstomą poziciją. Joje jis nujaučia esant atsakymą savo ieškojimams. Nikodemo mintys dėliojasi jam įprasta trajektorija: joje savi atskaitos taškai, savi tarpiniai etapai išvadoms, savo finišo tiesiosios. Jis siekia išmąstyti, pritempti Jėzaus išsakomas mintis link sau įprastos galvojimo orbitos.
Ir Jėzus to paiso, bet gi nesumažina apsukų: "Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?" (Jn 3, 10). Tai, mano galva, nėra priekaištas ir nėra nusistebėjimas. Veikiau tai įžūlus ir bekompromisis bandymas išprovokuoti įprastą Nikodemui mąstymo trajektoriją pakeisti savo skriejimo orbitą.
Tiesa, neaišku ar tai pavyko. Nes tai ir nebuvo lemiantis pašnekesio akcentas. Nikodemas išėjo, Jėzus pasiliko. Galbūt esminiu dalyku buvo abiejų mokytojų susitikimas ir pati diskusija.
Labai žavingas ir kabliuojantis Evangelijos pagal Joną skaitinys.
Vis gi, kodėl Jėzus nepasakė Nikodemui: "Sek paskui mane"... Matyt nesutapo mintijimo trajektorijos...

Nikodemui, mano galva, Jėzus pateikė galingą medžiagą. Čia padėliojau savą logišką Jėzaus išsakytų minčių seką:

"Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia." (Jn 3, 6) "Jėzus atsakė: "Iš tiesų,iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę." (Jn 3, 5) "Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus." (Jn 3, 13) "- Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." (Jn 3, 16) "Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti." (Jn 3, 19) "O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve." (Jn 3, 21) "Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus." (Jn 3, 18)

Jn. Žmonių pažinimas

2005-02-21T17:32:00.000+02:00

Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn, 2 23 - 25)

Mano galvoje šmėkštelėjo seno animacinio filmuko apie begemotą, bijančio skiepų, pagrindinis herojus - begemotas. O tiksliau, kaip jis džiaugsmingai strikinėja iš palengvėjimo, kad taip gražiai nusimuilino nuo skiepų, bet vis gi sutiktiems žvėreliams taip užtikrintai skelbdamas, kad visa buvo: "Bac ir viskas!". O juk kiti jo klausę herojai net neįtardami klastos, patikėdavo, atsidusdavo ir kulniuodavo link "bac ir viskas!".Man tai panašu į tuos daugelį per tas Velykų šventes įtikėjusius Jėzų: strikinėjančius, diskutuojančius prie alaus bičiulių ratelyje apie nuostabius regėtus ženklus, o po to taip jau su bendradarbiais trumpomis parūkymo akimirkomis, gal, ir jau grįžus prie darbų, su kaimynu ant suoliuko prie namų. Skelbta žinia priimta taip matyt, kaip visai dar neseniai Lietuvos vyrų krepšinio iškovotas auksas Europos čempionate: paglostė savimeilę, radosi apie ką šmaikščiai paplepėti, smagiai nuteikė keliems vakarams. Bet taip matyt ir paliko gražiu prisiminimu. O Jėzų nekabliavo toks persikeitimas ir viskas. Maža jo. Dėl to ir nepasikliovė ta laikina euforija. Žinojo, kad taip drumsčiasi tik vandens paviršius, o ne jo gelmės.

Jn. Šventyklos orumas

2005-02-20T21:59:00.000+02:00

"Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: "Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!" (Jn 2, 14 - 16)

Taip įsivaizduoju Jėzų vietoj bažnyčios atsidūrusį Kalvarijų turguje!
O čia ir prasidėjo! Na negalėjo Jis sau ramiai praeiti pro juos - pradėjo šėlti!
Prekeiviai ir pirkėjai, paprasti žmogeliai, matyt, kiekvienas įsijautę į savo vaidmenis, turbūt neblogai persigando į jų tarpą įsimaišiusio maniako. Tiesmukiškai ir užtikrintai bevaikantis Jėzus pasirinko "Blitzkriego"* taktiką, ir tai tapo panašu į šoko terapiją susibūrusiems.
O juk galėjo pradėti gražiuoju derėtis, veikti pasitarus su atsakingais asmenimis, sudaryti ilgalaikių veiksmų programą, susitarti su miesto šviesuomene dėl paramos. Bet gi neatidėliojo, ėmėsi veikti vienas. Ir jam pavyko!
Neblogas pavyzdys kaip veikti abejojančiajam, kai jo širdis jau yra apsisprendusi.

* Blitzkrieg - Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių panaudota staigaus puolimo taktika.

Jn. Vestuvės Kanoje

2005-02-20T10:10:00.000+02:00

"Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: "Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei". Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje." (Jn 2, 9 - 11)

Tarnai, matyt, tylėjo, nes baiminosi, kad gaus nuo prievaizdo į kailį, siūlydami šiam ragauti nežinia ką. Nes įsitraukė į kažkokią neaiškią avantiūrą. O čia prievaizdas taip prie jaunikio. Ir pats taip suglumęs ir šį taip glumina: kas čia per nesąmonės, kodėl taip ne pagal jau šiaip sveikos nuovokos padiktuotą tvarką, o kažkaip tarsi neapgalvotai. Įsivaizduoju kaip pasimetė jaunikis, juk, matyt, buvo paruošta tik vienos rūšies vyno, pagal savo kišenę. Ir suprask tu, kai esi taip dar truputį išgėręs!Toks jausmas, kad stebuklingas ir gražus Jėzaus poelgis kirto per žmogišką logiką ir išmušė ją iš vėžių taip ir palikdamas kamuotis.

Jn. Pirmieji mokiniai

2005-02-18T18:48:00.000+02:00

"O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: "Ko ieškote?" Jie atsakė: "Rabi (tai reiškia: "Mokytojau"), kur gyveni?" Jis tarė: "Ateikite ir pamatysite". Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą." (Jn 1, 38 - 39)

Taip viskas žmogiškai: atsigręžė - pamatė - paklausė. Čia užmezgamas pokalbis. Nei Jėzus nei užkalbintieji nedaugžodžiauja. Pastariesiems, matyt, kvapo ir įžūlumo pritrūko. O Jėzus tai, matyt, į tai žvelgė lyg į neišvengiamą, o kartu labai svarbų aniems žaidimą. Bet per tą susibendravimo žaidimą atsiskleidžia jo paprastumas - jam nesvetimas žmogiškas bendravimas. Juk galėjo subendrauti kažkaip ypatingai - dvasiškai, taip be žodžių, taip iš Dvasios. Bet prisiėmė aniems priimtiną būdą. Vadinasi, Jėzus nepiktnaudžiauja savo supratimu, neprimeta jo, prisitaiko prie klausiančio.

"Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos". O Natanaelis jam sako: "Iš kur mane pažįsti?" Jėzus atsakė: "Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave". Natanaelis sušuko: "Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!" (Jn 1, 47 - 49)

Pala pala, iš kur tu mane pažįsti? Gal kas iš mano giminės, ar kaimynų, ar bendruomeninkų, ar bendradarbių Tau apie mane papasakojo?
Ir čia iš koto verčiantis Jėzaus atsakymas: mačiau tave tavo maldoje, iš čia tave pažįstu. Natanaelis pažintas ne iš kitų žmonių pasakojimų apie jį, o iš savo susikaupusio proto ir širdies kreipimosi į Dievą. Jis sutiko jo širdies balso besiklausiusį ir girdėjusį. Ir jis negali nesušukti, nes atliepta į jį, pažintąjį. Neblogas sukrėtimas Natanaeliui!

Pasižymėjimai Evangelijai pagal Joną (1,19-25)

2005-02-17T19:19:00.000+02:00

"Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: "Kas tu esi?" Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: "Aš nesu Mesijas!" Jie ir vėl klausė: "Tai kas gi tu? Gal Elijas?" Jis atsakė: "Ne!" Tada jie tęsė: "Tai gal tu pranašas?" Jis atsakė: "Ne!" Tada jie tęsė: "Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?" Jis tarė: "Aš - tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas". Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: "Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?" (Jn 1, 19 - 25)

Taip "ir vėl klausė", ir "tęsė". Atėjo chebra atsakymo tokio, koks gražiai ir suprantamai atlieptų paruoštiems klausimams, o Jonas vis savo, kad štai jau ne už kalnų pats Viešpaties atėjimas. Man kalba apie tai, kad klausinėjantys niekaip nesitikėjo, kad kažkaip ims ir išsipildys Raštas prieš pat jų nosis. Tokia atpažinimo schema paruošta - kokio laukti, kada ateis, kaip tai atrodys, kurlink tai nuves. Tokio schematinio gelbėtojo laukta.

Pasižymėjimai Evangelijai pagal Joną. Prologas

2005-02-16T20:41:00.000+02:00

"Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę."(Jn 1, 3)

Visas gyvas mus supantis pasaulis ir mes patys esame Dieve. Toks ir tokie, kokie esame. Be jokių išimčių, nepaisant gausybės skirtumų.

" Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa." (Jn 1, 4)

Gyvybė yra Dievo Žodyje. Ji yra Meilės ryšyje, teikiančiame mums šviesą.

"Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę." (Jn 1,12 - 13)

Tai taip visiems tiems, kurie patys neverčiami apsisprendė atsisukti ir priimti Jį. Prievartos čia nė kvapo, o juk galingesniam taip pasielgti ir pasiekti savo tikslo būtų gan lengva. Neįprastas atsižvelgimas į žmogaus apsisprendimą.
Tikėjimas jo Vardu kyla ne iš prigimties, o iš dvasios. Iš čia apsisprendęs atsisukti į Dievą, žmogus perkeičiamas, jis apdovanojamas asmeniniu santykiu "tėvas - sūnus" su Dievu. Tai apeliuoja į labai vertingą, pamatinį šeimos santykį. Čia taip: brandinti dvasią priimti Dievą, ir būti šio priėjimo naujai perkeistu.

"Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė." (Jn 1, 18 )

Nepaprasto santykio paliudijimas. To santykio ypatumas - "Tėvo prieglobstyje esantis". "Atskleidė", o ne parodė - Dievas ir toliau lieka niekam nematomu. Tai kalba apie Dievą kaip Dvasią. "Atskleidė" - paliudijo savimi.

Daugiau pasižymėjimų:
Pasižymėjimai Evangelijai pagal Joną (1,19-25)
Jn. Pirmieji mokiniai
Jn. Vestuvės Kanoje
Jn. Šventyklos orumas
Jn. Žmonių pažinimas
Jėzus ir Nikodemas (Jn 3, 1 - 21)
Paskutinis Jono Krikštytojo liudijimas ( Jn 3, 22 - 36)
Jėzus ir samarietė (Jn 4, 5 - 41)
Išgydymas Betzatoje (Jn 5, 1 - 15)
Duonos padauginimas (Jn 6,1 – 15)
Jėzus eina vandeniu (Jn 6,16 – 21)
Jėzus kalba apie gyvybės duoną (Jn 6,22 – 66)